Nedėkingas reikalas — rašyti apie save, nes dažnai kyla noras sėkmingus savo gyvenimo etapus pabrėžti, mažiau sėkmingus - pagražinti ar net visai nutylėti. Kiek pajėgsiu, mėginsiu išlikti objektyvus, o jei kas nors pastebėsite neatitikimus mano biografijos vingiuose, netylėkite...
Gimiau 1979 m. rugpjūčio 19 d. Panevėžyje. Horoskopais netikiu, tačiau taip pat nežinau kaip paaiškinti tipiškas “liūtiškas” savo charakterio savybes, dėl kurių mokykloje kartais kildavo problemų... Mokytojams, mano tėvams ir, žinoma, man pačiam.
Vaikų darželio beveik nepamenu, prisimenu tik ten išmoktas pamokas — rusų kalbos pagrindus bei tai, kad dėl visko reikia kovoti, net jei tai tik gražesnė mašinėlė.
1985 m.pradėjau savo mokslus Panevėžio 9-oje vidurinėje mokykloje. Nepaisant to, kad šiandien šios mokyklos įvaizdis kiek smukęs, išliko geri prisiminimai — jaunųjų gamtininkų, jaunųjų technikų ir aviamodeliuotojų būreliai. Taip pat spaliukų ženkliukai, be kurių į mokyklos teritoriją neįleisdavo, bei keistos dainos apie Leniną...
Ne savo, o tėvų valia 1990 m. buvau perkeltas į dabartinę J.Balčikonio gimnaziją (tada 1-ą vidurinę mokyklą). Turiu pasakyti, kad baisiai priešinausi ir grasinau išvis nebeiti į mokyklą,
apeliavau į tai, kad iš manęs atimami visi draugai, pažįstami. Tačiau koks tėvų įžvalgumas… būtent šis jų sprendimas padėjo man išvengti sąlyčio, o gal ir artimesnių kontaktų su tuo metu Panevėžyje sparčiai besiformuojančiomis gaujomis.
J.Balčikonio gimnazija visada pasižymėjo geromis auklėjimo ir mokymo tradicijomis bei rezultatais. Prireikė laiko kol prie tų tradicijų prisitaikiau (čia vėlgi kaltas “liūtiškas” charakteris). Ne vienas mokytojas palinguodavo galvą — “įdomu, kas iš tavęs, tokio nevaldomo, išaugs...”.
Baigęs humanitarinę gimnazijos klasę 1997 m. stojau į Vilniaus universitetą. Įstojau į Matematikos ir informatikos fakultetą informatikos specialybę. Turiu prisipažinti, mokytis neskubėjau, labiau viliojo pažinti studentų gyvenimo būdą bei dalyvauti universiteto
“užklasinėje” veikloje... Nuo mažų dienų domėjausi sportu, todėl nesunkiai įsiliejau į Vilniaus universiteto vyrų krepšinio, o vėliau ir svarsčių kilnojimo rinktines. Man tai buvo tarsi universitetas universitete. Prisimenu kaip buvęs Kauno “Žalgirio” treneris Vytautas Bimba išrikiavęs mus pirmakursius dėstė — “pirmiausia darysime iš jūsų žmones, po to sportininkus...”. Profesionaliu sportininku netapau,tačiau tikiuosi, kad padėjo gerus pagrindus kada nors žmogumi tapti.
Vietos po saule paieškos — sudėtingas dalykas. 2001 m. pagalvojau, jog pa prasčiau tai būtų padaryti užsienyje. Ilgai nesvarstęs padariau savo studijose pertrauką ir išlėkiau “geresnio gyvenimo” ieškoti į Didžiąją Britaniją. Nepaisant to, kad Londonas išties nuostabus miestas, ištvėriau septynis mėnesius... Tėvynės ilgesys, vietomis perlenktas anglų nacionalizmas ir nuolat galvoje kirbanti mintis, jog, mes, lietuviai, neprivalome leisti savęs šitaip išnaudoti, traukte traukė namo į Lietuvą.
Grįžęs tęsiau studijas universitete. Informatikos bakalauro laipsnį įgijau 2003 m. Tais pačiais metais pradėjau (o kitais ir baigiau) studijuoti Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykloje išlyginamąsias ekonomikos studijas, leidžiančias stoti į ekonomikos magistro studijas. Kiek vėliau toje pačioje VU TVM pradėjau tarptautinės prekybos magistro studijas.
Kaip tik tuo metu buvo pradėta realizuoti Lietuvos pensijų sistemos reforma, o mane visuomet domino socialinės politikos sritis. Dalyvavau konkurse užimti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos draudimo organizavimo skyriaus vyriausiojo specialisto vietą. Konkursą laimėjau. Kartu su kolegomis buvau atsakingas už Pensijų kaupimo sutarčių registro kūrimą ir administravimą.
Lygiagrečiai ėmiau domėtis politinėmis ideologijomis. Patraukliausia ir labiausiai atitinkanti mano įsitikinimus pasirodė socialdemokratija. Pamaniau, kad ir aš turėčiau prisidėti prie socialdemokratinių vertybių realizavimo bei skleidimo visuomenėje. O politinė situacija Lietuvoje neleido delsti — įvairūs populistai su Darbo partija priešakyje ėmė “kelti galvas”.
Kreipiausi į tuometinį Lietuvos socialdemokratų partijos Vilniaus skyriaus pirmininką dėl narystės partijoje... Taip ir prasidėjo mano veikla partijoje. Vėliau sutikau įdomių jaunų
partiečių, kurie pakvietė mane jungtis prie Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos veiklos. Ilgai nesvarstęs sutikau. Viskas baigėsi tuo, kad šiuo metu esu ir socialdemokratų partijos, ir socialdemokratinio jaunimo sąjungos narys.
Nors politinė veikla (o jei tiksliau, gyvenimo būdas) užima beveik visą laiką, vis dar nepamirštu sporto. Su draugais žaidžiame krepšinį, futbolą, lauko tenisą.
Reguliariai važiuojame į gamtą grybauti ar meškerioti.
Jei jau lankaisi socialdemokrato internetiniame puslapyje, gal kada nuvažiuosim kartu?
